4 Minutės
Daug metų spartinimas (overclocking) buvo kompiuterių žaidėjų ir technikos entuziastų garbės ženklas, siekiant maksimalaus našumo. Pagrindinis motyvas buvo paprastas – priversti procesorių (CPU), vaizdo plokštę (GPU) ar operatyviąją atmintį (RAM) dirbti greičiau nei nurodo gamintojas ir taip mėgautis didesniu greičiu bei žaidimų sklandumu. Tačiau šiandien, tobulėjant centriniams procesoriams ir grafikos plokštėms, spartinimo aktualumas daugeliui paprastų vartotojų sumažėjo. Aukštas našumas dabar pasiekiamas tiesiai iš dėžutės ir daug saugiau nei anksčiau.
Kas yra spartinimas ir kodėl jis buvo svarbus?
Kiekvienas jūsų kompiuterio komponentas, nuo CPU iki RAM, veikia tam tikru dažniu, kuris matuojamas MHz arba GHz. Kuo dažnis aukštesnis, tuo daugiau užduočių komponentas gali apdoroti per sekundę. Spartinimas reiškia sąmoningą šių dažnių padidinimą virš gamintojo nustatytų ribų, siekiant daugiau skaičiavimo galios. Istoriškai spartinimas žaidėjams padėdavo pasiekti aukštesnius kadrų per sekundę reitingus, greitesnį vaizdo apdorojimą ir geresnius testų rezultatus.
Kita vertus, spartinimas turėjo ir ženklių rizikų. Padidėjus dažniui, stipriai išauga energijos poreikis bei karštis. Tai apsunkina visą sistemą – nuo maitinimo šaltinio iki pagrindinės plokštės. Net ir pažangiausios aukštos klasės pagrindinės plokštės su kokybiškais elementais turi ribas, kurias peržengus gresia gedimai. Dėl šios priežasties spartintojojai investuodavo į efektyvius aušinimo sprendimus – nuo pažangių vandens aušinimo sistemų iki skysto azoto, kad apsaugotų svarbiausius komponentus: procesorius, vaizdo plokštes ar RAM modulius.
Spartinimo iššūkiai ir pavojai
Spartinimas gali sukelti sistemos nestabilumą, sugadinti komponentus ar ženkliai sutrumpinti jų tarnavimo laiką. Net menkiausia klaida konfigūracijoje gali padaryti kompiuterį nebenaudojamą arba negrįžtamai jį pažeisti. Nepaisant rizikos, spartinimą rinkosi tie, kuriems reikėjo aukščiausio našumo žaidimuose ar profesionaliose programose, kur visi ištekliai naudoti maksimaliai efektyviai.
Išmanių spartinimo technologijų era
Taigi, kodėl spartinimas tapo retai aptarimu net tarp žaidėjų ir pažangių naudotojų? Atsakymas slypi šiuolaikiškose procesorių valdymo sistemose. Naujausi CPU ir GPU turi pažangias algoritmus, leidžiančius realiu metu patiems keisti dažnį ir įtampą – tai vadinama dinaminiu dažnio ir įtampos reguliavimu (Dynamic Voltage and Frequency Scaling, DVFS).
Šie procesoriai stebi apkrovas ir temperatūrą, patys prisitaiko dėl efektyvumo. Pasaulinės kompanijos sukūrė platų tokių technologijų spektrą: žymiausi pavyzdžiai – „Intel Turbo Boost“ ir „AMD Precision Boost Overdrive“. Šios funkcijos leidžia procesoriui automatiškai kelti dažnį, kai to prireikia, ir sumažinti apkrovą ramybės metu, taip užtikrinant maksimalų našumą bei optimalią temperatūrą.
Automatinis spartinimas ir rankinis: esminiai skirtumai
Automatinis (dinaminis) CPU spartinimas orientuotas į konkrečius branduolius, kai jie labiausiai apkraunami, pavyzdžiui, naudojant žaidimus ar programas, veikiančias su viena ar dviem šerdimis. Taip užtikrinamas maksimalus saugumas ir sumažinamas komponentų kaisti. Šiuolaikiniai procesoriai taip pat turi saugiklius ir automatinį atsijungimą nuo pavojingų parametrų – rankinis spartinimas tokių apsaugų neturėjo.
Be to, dauguma šiuolaikinių žaidimų ar kūrybinių programų iki galo neišnaudoja visų branduolių, todėl visos sistemos „all-core“ spartinimas dažniausiai nepriduoda ženklaus efekto, bet padidina riziką. Automatinis spartinimas užtikrina stabilią, didelę spartą, nepažeidžiant garantijų ar išvengiant terminių problemų.
Produktų naujovės ir rinkos pokytis
Pagrindinės mikroschemų gamintojos investuoja į šias išmanių spartinimo sistemas. „Intel Turbo Boost“ ir „AMD Precision Boost Overdrive“ jau yra daugelio modernių CPU – nuo nešiojamų kompiuterių iki galingų stalinių sistemų – standartas. Šios spartinimo technologijos veikia pagal išlaikytą pusiausvyrą tarp našumo, energijos sąnaudų ir ilgaamžiškumo, naudodamos daugybę jutiklių ir dirbtinio intelekto algoritmų.
Vartotojams, norintiems našios ir saugios žaidimų ar kūrybinės veiklos, šios automatinio spartinimo funkcijos – revoliucija. Dabar net nepatyrę naudotojai gali išnaudoti visą savo kompiuterio galimybių potencialą be jokios papildomos rizikos ar rankinio konfigūravimo.
Palyginimai ir realūs naudojimo scenarijai
Kas vis dar galėtų rinktis rankinį spartinimą? Tai – labai siaura auditorija: profesionalūs e-sporto žaidėjai arba tam tikrų daugiagijų užduočių profesionalai, kuriems reikia pažangaus techninio konfigūravimo ir specifinio aušinimo. Tačiau daugumai žaidėjų ir kūrėjų procesoriaus ir vaizdo plokštės automatinio spartinimo visiškai užtenka. Toks sprendimas užtikrina optimalų našumą, minimalias problemas ir ilgesnę komponentų tarnavimo trukmę.
Ar spartinimas taps praeities dalyku?
Dinaminio spartinimo technologijų raida liudija pagrindinę kompiuterinės technikos tendenciją – maksimalus našumas be papildomų sunkumų ar rizikos. Naujausieji procesoriai patys optimizuoja darbo sąlygas fone, o spartinimo laikai, kai šis procesas suteikdavo ryškų pranašumą, jau praeityje. Šiuolaikiniai žaidėjai, turinio kūrėjai ir eiliniai vartotojai be jokių pastangų gali išnaudoti visą hardware pajėgumą be rizikos ar papildomų kaštų.
Apibendrinant – dabartiniai išmanūs procesoriai ir vaizdo plokštės maksimalų dažnį pasiekia tik tada, kai to tikrai reikia, automatiškai subalansuodami spartą, energijos suvartojimą ir komponentų saugumą. Nebent turite itin specifinių poreikių, nemažą biudžetą ir techninių žinių, spartinimas šiuo metu jau dažniau kelia riziką, nei teikia naudos. Tegul jūsų aparatinė įranga pati atlieka sudėtingą darbą – mėgaukitės saugiu ir sklandžiu našumu kiekvieną kartą įjungus kompiuterį.
Komentarai